Pinigai ir lietus priklauso tai pačiai sričiai. Oras išreiškia pasaulio nuotaiką. Spindesys nepažįsta debesų ir oro. Artėja saulėta tobulų prekių karalystė, kurioje net pinigais nelis.

Walter Benjamin, „Vienakryptis judėjimas“, 1928

   Banalybės neįmanoma pasirinkti. Ji ateina pati, kai mintys braška kaip įtemptos stygos, o kalba neklauso. Ji ima ir pasityčioja iš didžiųjų minties pastangų, paversdama jas negalia. Banalybė – tai kalbos atsisakymas galvoti kartu su autoriumi. Kartą mano rašantis kolega paklausė, ar nebijau banalybės. Pagalvojau, kad prisibijau tik neišvengiamybės. Filosofija – išminties bičiulė – ir ji pilna banalybių, jei atskaitos tašku jos istorijoje pasirinkčiau artimiausią šimtmetį. Naujojo Testamento versijos – ar jos neatrodo banalios kaip vertimai, numarinę originalą? O romantiški manifestai ir utopijos? Pagaliau ši mano rašymo apie banalybę akimirka, kurios neįstengiu pakeisti niekuo kitu. Turbūt banalybė turi dvi puses – stipriąją ir silpnąją, sakralinę ir pasaulietišką. Ji turi ir daugybę reikšminių atspalvių. Galima sakyti, kad banalybė yra tam tikros rūšies bejėgiškumas, inertiškumas, pasyvumas, gal – minties nuovargis, ir tai būtų panašu į tiesą, bet sykiu ir prieštarautų įprastam ir kasdieniam banalybės gajumo faktui. Kitaip tariant, banalybė nėra savaime-suprantamybė, kokia ji atrodo iš pirmo žvilgsnio. Graikai „banalybe“ vadina daugybę pažįstamų reiškinių, įprastų žmogiškų nuotaikų ir būsenų: „pėsčias“, „proziškas“, „paprastas“, „bendrosios etikos“, „bendrabūvio“, „kniūbsčias“, „nuolankus“, „nuobodus“... Šios reikšmės primena tarno aprašymą, tai, kas nuolankiai budi šalia kaip ne kartą išbandytas ir ranka pasiekiamas įrankis, kuriuo galima bet kurią akimirką pasinaudoti. Banalybė turi ir be galo seną semiotinę istoriją. Pagaliau be istorijos jausmo nesuvoktume, kas yra mums tarnaujantis paprastumas. Banalybės šaknys siekia taip toli, kad niekas tiksliai neatsektų, kada ir koks reiškinys ar posakis pirmą kartą tapo banalus. Neįmanoma pasakyti, kada autorius, palyginęs mylimosios akis su žvaigždėmis, pasijuto atsikartojantis lyg kažkieno aidas iš praeities epochos, ir kodėl popdainos dažnai byloja, kad „meilei sunku sugalvoti naujus žodžius“... Sunku, nes didieji atradimai nutinka ypač retai. Jie dar retesni mūsų – banalybės ir déjà vu triumfo – epochoje. Ar neakivaizdu, kad daugumą dabarties reiškinių esame kažkada išgyvenę ir patyrę? Viskas, kas nauja ir originalu, jau, regis, buvo, todėl mažai kas stebina, jaudina, o dar mažiau sukrečia. Pasaulis per daug žino, ir todėl kartais atrodo, kad jis grimzta į pirmykščių ritualų ilgesį ir ima garbinti banalybę kaip neišvengiamybę. Jei ko nors neįmanoma išvengti, geriau tai aukštinti nei žeminti, nes išaukštinta neišvengiamybė įgauna atstumą kaip religija, kuri yra, tačiau jai nebūtina tarnauti. Žeminimas – tai tarnavimas savo silpnybei, ir kaip kiekviena tarnystė jis reikalauja nuoseklumo ir atsidavimo, vis stiprindamas nuolankumo jausmą ir ribodamas kitokią saviraišką. Išaukštinti ir garbinti reiškia netekti intymumo galimybės, atsiriboti ir suteikti garbinamajam šventumo aurą. Pažeminti ir subanalinti reiškia laisvai naudotis, suartėti, susitapatinti. Nebūna akimirkos be banalybės. Kasdienybė yra banalybė, kuri toje kasdienybėje žeminama ir pašiepiama kaip blogas skonis, perdėtas kuklumas ar lėkštumas ir sykiu aukštinama kaip ritualas, paradiškumas, regimybė... Banalybė, ir ji slenkasi į vartojamojo sritį, atsiskiria, atsiriboja ir vis rečiau ja galima be dvejonės pasinaudoti kaip tikrumu ir asmeniniu prisilietimu.

   Nikas Kazandzakis romane apie šventąjį Pranciškų literatūrinėmis priemonėmis perteikė žinomą istorinį faktą, kaip tryliktame amžiuje pranciškonai, gindami skurdą, kreipėsi į popiežių su prašymu neapriboti žmogaus išlikimui būtinos nuosavybės juridine teise. Popiežius tada nesutiko, neva žmogus net tokį trumpalaikį turtą kaip drabužiai sunešioja, tai yra sunaikina, suvartoja, todėl visa, kuo naudojasi žmogus, tolygu vartojimui... (Vėliau tai buvo pavadinta „preke“.) Ironiška, kad, kadais paneigę ribą tarp vartojimo ir naudojimo, Bažnyčia ir tikėjimas tapo „ribos“ sinonimais. Religijos esmė ne sieti, o užtikrinti ribas. Gal dėl to kiekvieno at(si)skyrimo ir skaidymo potekstėje dažnai slypi tikėjimo kaip religijos prasmė, o ir šventaisiais įpratome vadinti tik atsiskyrėlius. Riba... Ji neįsirėžia savaime, o pamažu – it vienas kito magnetinei traukai pasidavę punktyrai – sukimba į vientisą skiriamąją liniją per aukojimo ritualus, kuriuose atsiskleidžia ryškiausi mūsų savitumai. Turbūt niekur kultūrų skirtumai ir panašumai nesuspindi visomis spalvomis taip kaip ritualuose – nuosprendyje, ką perkelti į dievų pasaulį, o ką palikti žmonėms. Svarbiausia ne auka, o riba. Dieviško ir žmogiško pasaulio atokumas arba artumas. Artumas ir galimybė prisiliesti leidžia naudotis. Naudotis reiškia subanalinti ir sugrąžinti į kasdienybę, pamiršus ribas. Tačiau vartojimas yra visai kas kita nei naudojimasis. Vartojimas atskiria, kviečia gerbti ir garbinti, ir jeigu tokie esmingai kasdieniški reiškiniai kaip banalybė tampa vartotini, tai liudija, kad iš esmės nebėra ko subanalinti. Net kasdienybė, ir ji atsiriboja, atsitraukia ir, regis, persikelia iš žmonių pasaulio pas dievus...

   Aš tai pastebiu per vieną keistai (ne)reikšmingą globalinės kultūros reiškinį – televizijos žaidimus, kuriuos vakarais stebi milijonai tylinčios publikos, besimeldžiančios prie kalbančių namų kino sienų. Nuo Lietuvos iki Graikijos, nuo Londono iki San Fransisko... Publika – šiapus, žaidimas – anapus, ir virtualaus dalyvavimo jame galimybė per dievų-cirkininkų kalbos banalumą, suteikiantį visiško aiškumo ir šventės iliuziją. Man nuolat dingteli mintis apie įsibėgėjusį kalbos atsiskyrimą nuo kalbančiųjų. Kalba su visomis jos banalybėmis tampa vienu aukojimo atributų kaip šiuose kalbiniuose televizijos triukuose. Įgaudama sakralinę prasmę, kalba tarsi susikuria vietą pasaulio šventykloje-muziejuje, kuriame ištikimuosius piligrimus pakeičia prisiekę turistai... Muziejų lankymas man visados keldavo dviprasmiškus jausmus, nes istorija kvepiančiose salėse, nepaisant jų paslaptingumo ir begalinio įdomumo, kraupiai stinga gyvybės. Dėl šios priežasties turbūt nesigailėsiu neaplankiusi miesto-muziejaus Venecijos, kurios neįmanoma patirti. Kaip televizijos šou. Tačiau dar keistesnių jausmų kelia pasaulio kaip erdvinio muziejaus tikrovė, ir kuo plačiau žmonės keliauja, tuo sparčiau pasaulis virsta paroda su vartoti skirtais eksponatais. Vienu iš jų galbūt tampa ir ypatingoji žmonių bendravimo ir bendrumo sritis – kalba...

   Kodėl per skyrybas pora dažniausiai teisinasi: „Neradome bendros kalbos“? Bendra kalba yra buvimo kartu pagrindas. Bendros kalbos neturėjimas nepadeda net stipriausiems libido. Nepadėjo ir mano „kitakalbiam“ gyvenimo draugui, kai šis, atsivertęs nevykusiai sukurptą lietuvių kalbos vadovėlį užsieniečiams, aptiko lemtingą perspėjimą: jūsų rankose – vienos seniausių ir sunkiausių Europos kalbų gramatika. Ją išmokti reikia daug valios pastangų. Pagalvokite... Valingasis skaitytojas, tyliai taręs „ačiū“, visam palaidojo naujos kalbos viltį. Pagalvojau: kol pasaulyje nėra bendros kalbos, tai gal nėra pagrindo ir kelionei kaip buvimui kartu, nes vėliau ar anksčiau tai gresia atsiribojimu... Galiu klysti, tačiau lietuvių kultūros pavyzdys rodo, kad kuo daugiau mūsų juda po pasaulį įvairiomis kryptimis, tuo labiau griežtėja lietuvių kalbos reikalavimai. Jie griežtėja savaime, net jeigu jų esmingai niekas ir negriežtina... Aš nežinau, ar kalba pajėgi ką nors padaryti, kad išsaugotų savo nešėjus, vienintelius jos istorijos liudininkus. Ar geriausiu atveju ji gali būti tik nelygios kovos įrankis tarp tų, kurie ją turi ir naudojasi, ir tų, kurie jos nepasiekia ir vartoja... Aš kalbu iš nuojautos, apgraibomis, kaip regėjimo netekęs kapitonas, kuris dar bando vadovauti savo laivo įgulai. Kalbu apie panašius į save žmones, kasdien gyvenančius tarp kelių kalbų, apie savo diogeniškas dukras, kurios turbūt niekados nerašys mano gimtąja kalba taip, kaip dar galiu rašyti aš. Mano kalba sukelia man kaltės jausmą, ir, kaskart prisiliesdama prie jos, aš bandau sužaisti su ja nelygią šachmatų partiją be mato. Partiją be pabaigos. Aš prašau jos įsileisti netobulus tekstus kaip istorijos dalį, nes kito laiko istorijoje nebus, ir ieškau savo kalboje daugiau pasakojimų apie išgyventa ir patirta, o ne apie teisinga ir reikalinga. Svarbiausia, prašau savo kalbos išlikti, išsaugant naudojimosi ja galimybę ir nebijant keliauti, klajoti ir pasiklysti. Ji turi išlikti sava tiek sėsliesiems, kurie įsikūrę ant kranto kalba „miela nuskriaustų vaikų intonacija“ (šitaip, girdėjau ir šyptelėjau, skamba lietuvių kalba užsienio poetams iš Pietų), tiek nenuoramoms, kurie, išplaukę į atvirą jūrą, kalba pagal bangas...

[...]

Dalia Staponkutė

"Šiaurės Atėnai"

„Juodoji kaukė“ („Black Mask“) – tai 1966–1968 metais veikusi Niujorko siurrealistų ir anarchistų grupuotė, kuri paskelbė 10 teorinių biuletenių ir vykdė meninius bei politinius veiksmus (jie blokavo Moderniojo meno muziejų, okupavo Kolumbijos universitetą; oficialiai palaikė feministę Valerie Solanas po pasikėsinimo akto, kai ji šovė į Warholą; būtent jie Vudstoko festivalyje sukarpė tvoras, kad žmonės galėtų nemokamai klausytis muzikos, o vėliau pavogė iš organizatorių palapines ir miegmaišius – pastarieji ketino pasipelnyti iš nuomos – ir išdalijo viską susirinkusiems žmonėms). Grupuotės lyderiai Benas Morea ir Danas Georgakas ilgainiui transformavo savo veiklą į visiškai andergraundinę revoliucinę grupuotę „Prie sienos, močkrušiai“ („Up Against the Wall Motherfuckers“, arba trumpai – UAW/MF), beveik visi šios nariai už savo veiklą vėliau buvo įkalinti. Po daugiau nei 30 metų tylos Benas Morea vėl pasirodo viešumoje, propaguoja savo 7-ajame dešimtmetyje vykdytos veiklos principus, nes šiandieninės kapitalizmo grimasos pasaulyje kaip niekada agresyvios, o pasipriešinimo aktyvistai kartoja vis tas pačias klaidas.

-rd-

•  

„Juodosios kaukės“ grupuotė intuityviai užčiuopė 1910–1925 metų meno krizės esmę. Modernaus meno turinys ir visumos vizija sukūrė ištisą tradiciją, siekiančią dar pirmuosius romantikus, o tai išprovokavo pačią sarkastiškiausią ataką prieš buržuazinę civilizaciją. Tuo tarpu modernaus meno forma vaidino atvirkštinį vaidmenį. Literatūriškai tai buvo dinamitas, o kultūriškai – vienas iš esminių sistemos ramsčių.

Dėl šios priežasties „Juodosios kaukės“ grupuotė buvo kur kas progresyvesnė nei palyginti geriau žinomi „Sukilę darbininkai“ („Rebel Workers“), „Atgimusio jaunimo judėjimas“ („Resurgence Youth Movement“) ar netgi „didysis“ Marcuse. Skirtingai nei pastarieji, „Juodoji kaukė“ nuo pat pradžių siekė visiško teorijos ir praktikos atitikimo ir pagal tai kūrė savo organizaciją.

Tuo metu egzistavo vienintelė išties karinga jėga – juodaodžių judėjimas, kuris tikrai radikaliai veikė prieš primestus „aukštuosius“ idealus, o ne sėdėjo ir pliurpė. „Juodoji kaukė“, kaip ir prancūzų situacionistai, tuo metu buvo vieninteliai baltaodžiai, naudoję priemones, lygiavertes tuometinėms rasinėms riaušėms JAV, ir suvokę pozityvią apiplėšimų, padegimų ir eksperimentų su ginklais prasmę, kurią visa vadinamoji „kairė“ įvardijo kaip absoliutų nihilizmą.

„Karališkoji gauja“ („King Mob“)

•  

Egzistuoja naujasis dinamizmas, kurio degalai – tai mokslas, o revoliucija – ugnis. Juo gyveno futurizmas, dadaizmas ir siurrealizmas, bet jie jau pasiliko praeityje. Taip, kaip jie norėjo pakeisti „meną“, mes privalome pakeisti gyvenimą. Mūsų tikslas – vykdyti veiklą, kurioje išnyksta atskirtis tarp meno ir politikos: tai revoliucinis veiksmas.

Kiekviena kultūra apibrėžia, kokios formos menas bus jos dalis, todėl mes nesiekiame nieko kita, kaip tik sunaikinti tokią kultūrą. Mums primetamas menas tėra gyvenimo pakaitalas, mus globojanti kultūra tėra paguoda dėl absoliutaus mus supančio skurdo. Revoliucija turi būti visuotinė. Pakeisti valdžią nepakanka – reikia pakeisti patį gyvenimą. Žmogus privalo pats kontroliuoti savo aplinką – socialiai, ekonomiškai ir kultūriškai. Žmogaus negali slėgti jokie valdžios ir prievartos svertai, negali egzistuoti jokie elitai (nesvarbu, revoliuciniai ar ne), kurie nustato politines kryptis. Turi būti panaikintas bet koks politikos atskyrimas nuo viso likusio gyvenimo. Tas pat turi būti atlikta ir su kultūra – „visuotinei“ kultūrai nereikia nei ekspertų, nei menininkų – jai reikia tik žmonių.

Viskas arba nieko

Mes jau ilgą laiką matome, kaip revoliucinė mintis degeneruoja į diskusiją apie metodus; lyg teliko vienas klausimas „kaip“, o „kas“ nebėra svarbu. Mes keliame ne vien priemonių, bet ir turinio klausimą. Tas pats ir su veiksmu: kartu mes esame revoliucija, o kiekvienas atskirai – tragedija.

Jeigu tikslas – perduoti valdžią į pačių žmonių rankas, tai priemonės turėtų būti visuomeninių revoliucinių organų kūrimas: darbininkų tarybos, bendruomenės tarybos, komunos ir pan.

Jeigu tikslas – išlaisvinti žmogų kultūriškai, socialiai ir ekonomiškai, tai šį tikslą galima pasiekti „kultūros“ naikinimo priemonėmis.

Jeigu tikslas – išlaisvinti žmogaus prigimtį, tai reikia pasitelkti seksualines ir socialines priemones.

Jeigu tikslas – „visuotinumas“, tai ir priemonės turi būti „visuotinės“: viskas arba nieko.

Benas Morea, „Juodoji kaukė“, Nr. 7, 1967 m. rugpjūtis / rugsėjis

"Šiaurės Atėnai"

Kultūra ir revoliucija

Buržuazinė kultūra yra toks pat priešas kaip ir visa buržuazinė sistema. Ne tik rembrantai ir gėtės, bet ir visi modernistai galų gale atsidurs vakarietiškos kultūros šiukšlyne. Mūsų istorija mus vis dar moko, kaip siekti pasisekimo kitų sąskaita. Joks menininkas niekada netaps niekuo daugiau nei verslininko ar imperialisto sugulovu. Todėl nepakanka vien stiliaus ir turinio revoliucijos (tai tik suteikia tai pačiai kultūrai naujų jėgų): turi būti sugriauta pati kultūra. Nepaisant sukilimo radikalumo lygmens, buržuazija bet kuriuo atveju tuo sukilimu mėgaujasi, nes jis puošia žurnalų viršelius – ji absorbuoja scenas jų neišgyvendama. Pramogų poreikiai buvo patenkinti vienas kitą dauginusiais šūdizmais – pop-op-mini-nart-funk-etc. Dadaistų ir siurrealistų paskelbta kultūros pabaiga sudarė prielaidas susikurti naujam verslui: naujoji nublizginta nekultūra, institucionalizuotas dada ir pan. Laisvąjį eiliavimą futuristai paskelbė pasenusiu dar 1910 metais; hepeningai išvirto teatralizuota dada forma; „andergraundinius“ spaudinius perėmė korporacijos; religinis ir dvasinis art nuovo atgimimas buvo papildytas naujais šventaisiais, dievais ir guru (Leary, Ginsbergu ir kitais). Galiausiai naujausias triukas – konservuota grupės „Fugs“ pornografija ir pelnymasis iš psichodelikos.

Nors ankstyvieji judėjimai (futurizmas, dada ir siurrealizmas) savo dvasia ir įtūžiu buvo labai gyvybingi, jų degeneravimas į meną buvo užkoduotas jau pačioje pradžioje – vos tik jie prisiklijavo priesagą -izmas. Visi -izmai ir ideologijos yra paprasčiausi tikrosios veiklos pakaitalai, nes jie gyvuoja tik neperžengdami savo formuluočių ribų. Mums reikia išvalyti orą: -izmai yra mūsų priešai.

Kaip teigė André Bretonas „Kontratakoje“: „Revoliucija besąlygiškai gali ir privalo būti agresyvi nuo pradžios iki galo.“ Taigi mūsų agresija atsisuka prieš tave patį, Bretonai. Tu leidai save kanonizuoti, tu, didysis „aukštuomenės įvaizdžio“ niekintojau.

Bet dar blogiau su siurrealizmo išniekintojais Sartre’u ir Camus – „teisingos“ tradicijos literatais. Egzistencializmas – tai slapstymasis, kad nebeegzistuotum. Ne, Sartre’ai, sėdėjimas Vakarus smerkiančiuose tribunoluose tavęs neišgelbės, nes tu pats esi Vakarai. O tu, Camus, tu mums pasibjaurėtinas: tavo mirtis mums buvo tokia maloni, tarsi tai būtume padarę mes patys.

Bet šnekėti nepakanka – dinamitą reikia pakišti po pačiomis šaknimis, o ne tik genėti šakas. Menas tapo atsiribojimu. Kultūra neišvengiamai atitolsta nuo gyvenimo (tai socioekonominės sistemos veiklos rezultatas). Niekas daugiau negali to atskyrimo įveikti, tik socialinė revoliucija – kultūra ir gyvenimas yra neatskiriami. Ar galime „revoliuciniu“ laikyti režimą, kuris menininkams moka dvigubai didesnį atlyginimą nei darbininkams (maoistinė Kinija), arba savo revoliuciją (?) švenčiantį režimą, kurio valdančioji klika iš ložės klausosi Čaikovskio rečitalio (Kuba)? Ar įamžintą vieno žmogaus valdžią išvis galima vadinti revoliucine sistema? Ar gali išvis egzistuoti tokia sistema, kuri ekonomiškai remiasi hierarchine sistema, bet atsisako menininkų kultūrinės hierarchijos ir ekspertų tironijos?

Mes privalome nepakliūti į šias pinkles. Arba mes pradedame kryptingą veiklą, arba tai yra beprasmiška.

Yvonne De Negris, Ron Hahne, Janice Morea, Anne Ryder, Carol Verlaan, David Wise, Jenny Dicken, Ben Morea, John Myers, Everett Shapiro, Tony Verlaan, Stuart Wise

•  

Mūsų civilizacijos absurdas tapo spektakliu. Spektakliu tapo netgi pastangos parodyti tai, ką reiktų sugriauti. Griovimas – tai vienintelė belikusi forma, kuri visada pati atsineša išvadas.

Kartoti pačius save, kai viską dar prisimename – beprasmiška. Mes turime pripažinti, kad tiek politinė revoliucija, kurios tikslas – pakeisti šeimininkus (taip pat ir kelti naujas revoliucijas), tiek kultūrinė revoliucija, kuri keičia tik produktą, o ne jo gamybos priemones, – abu atvejai yra absoliučiai beprasmiai. Dada nebuvo dada, o digeriai yra mažiau nei dada. Šiandien digerių rengiami gatvės spektakliai jau buvo matyti Ciuricho ir Paryžiaus gatvėse 1916–1921 metais. Jau tada jų buvo atsisakyta kaip išsisėmusio žanro. Kartojama ta pati ir nuolatinė klaida: turi būti pakeista gyvenimo visuma. Teatrališkumo tam nepakanka.

O taip – „mes esame laisvi“. Bet kaip konkretizuoti tai, kas tėra ideologija? Telieka vienas klausimas – valdžia, kuri lemia mūsų gyvenimus. Jį ir reikia spręsti.

Sugrįžkime trumpam į 1916 metų Ciurichą. Leninas ir Tzara buvo draugai ir kiekvieną vakarą susėsdavo pažaisti šachmatais. Išsiskyrę jie nuėjo kiekvienas savo keliu: vienas suformulavo bolševizmą, kitas – dadaizmą. Šiandien matome, kad abu atskirai jie nepasiekė savo keliamų tikslų: vienas tapo politiku diktatoriumi, kitas – poetu menininku. Suskaldę savo požiūrius, jie nesugebėjo pasiekti visuotinio rezultato.

Blogai buvo tada, bet šiandien dar blogiau, nes mūsų svajonės ir technologinis progresas atrodo taip arti vienas kito. Mums nepriimtinas tiek bolševikais sekančios naujosios kairės kartojimasis, tiek dadaistus mėgdžiojantys digeriai. Mes privalome atrasti tokią sintezę, kurią pasiekus mūsų kultūra ir civilizacija jau būtų nebeatitaisoma. Tai būtų visuma, kurioje konstrukcija ir dekonstrukcija, mintis ir veiksmas būtų vienis. Atskirus viso to fragmentus mes jau matėme, bet fragmentacija ir buvo problemų priežastis.

Benas Morea, „Juodoji kaukė“, Nr. 8, 1967 m. spalis / lapkritis

Mes siūlome kultūros pasikeitimo programą

(šiukšlės į šiukšles)

Amerika stumia pasaulį į šiukšles
Ji stumia savo žmones į šiukšles
Ji stumia Vietnamą į šiukšles
Prisidengdama universalių principų (demokratijos, žmogaus teisių) vardu
Prisidengdama Tėvynės (kolių veislės šunų, Naujosios Anglijos bažnyčios) vardu
Prisidengdama žmonių vardu
Prisidengdama meno vardu
Prisidengdama pinigais
Amerika paima viską, kas suvalgoma, įkeičiama, investuojama
Amerika palieka šiukšles
Pasaulis yra mūsų šiukšlės, kurių mums nebereikia
Mes prigulame žaliose lankose. Likęs pasaulis gula į šiukšles
Gamindami šiukšles mes mėgaujamės Beethovenu, Bachu, Mozartu, Šekspyru – jie nuslopina šiukšlių gaminimo garsą
Mes išmetame šiukšles iš savo kultūros rūmų
Mums nereikia jų mūsų namuose
Mes su jomis nesiderėsime ir neduosime joms savo laivų
Bet šiandien matome, kaip šiukšlės sukyla
Kultūrinė revoliucija
Šiukšlės pradeda suvokti save
Taigi pietiniame Istsaide mes irgi ketiname surengti kultūrinę revoliuciją nešdami šiukšlių maišus į Lincolno centrą
Argi ne jiems jos priklauso?

Šiukšles į Lincolno centrą nešti [1968 m.] vasario 5 d. 12 val.
(nuo 20.30 val. vyks šiukšlių sodinimas aplink Lincolno centrą)

„Juodoji kaukė“

"Šiaurės Atėnai"

Menininkas Adamas Neate`as visame Londone ketina išbarstyti savo kūrinius, kurių bendra vertė maždaug 1 mln. svarų sterlingų (4,2 mln. litų).

Ši meninė akcija, prasidėsianti penktadienį auštant, pasak Adamo Neate`o, yra dovana miestui.

Savanoriai padės jam po visą Londoną (Didžioji Britanija) paskleisti 1000 meno kūrinių: jie bus tiesiog palikti gatvėse, juos už dyką galės pasiimti visi norintieji.

Kūrinių bus galima rasti Londono priemiesčiuose iki pat centro ir toliau. Keletas jų bus palikta garsiuosiuose Londono mikrorajonuose, tačiau didžioji dauguma kūrinių gulės mažiau populiariuose mikrorajonuose.

Ant kiekvieno kūrinio A. Neate`as ketina pasirašyti, tad bus galima išsiaiškinti, ar rastas menas yra originalus kūrėjo darbas, ar ne.

Šis kūrėjas yra žinomas kaip viešųjų erdvių dailininkas ir skulptorius. Penktadienio meninėje akcijoje jis teigia sugrįšiantis prie to, ką dirbo anksčiau.

Ši akcija vykdoma finansinės krizės akivaizdoje – ji ypač jaučiama meno rinkoje. Visai neseniai Niujorko (JAV) aukciono namai Sotheby`s patyrė skaudų smūgį, kuomet nepavyko parduoti nė trečdalio impresionistų ir šiuolaikinio meno kūrinių.

„Mano akcija visiškai nesusijusi su rinkos būkle – tai būdas sugrįžti prie to, nuo ko pradėjau savo karjerą“, – pabrėžia A. Neate`as.

Menininkas nori atkreipti dėmesį, kad gatvės menas visuomet buvo dovana: nemokama ir skirta džiaugtis kiekvienam. „Visuomet svajojau parengti akciją, kuri apimtų visą Londoną. Noriu, kad visi tai galėtų pamatyti, ir kadangi visus kūrinius dovanoju, man nesvarbu, kas jiems nutiks“, – sako kūrėjas.

Per pastaruosius keturis metus jis nėra palikęs nė vieno kūrinio gatvėje, tačiau A. Neate`o skaičiavimu, jis anonimiškai yra palikęs maždaug 6 tūkst. savo kūrinių įvairiose Londono gatvių vietose.

Pataraisiais metais gatvių meno vertė buvo gerokai šoktelėjusi: gatvės meno kūrėjų (pavyzdžiui, Banksy) darbų buvo galima pamatyti prestižinėse galerijose, jų darbai buvo parduodami už tūkstančius svarų sterlingų.

 

www.lrt.lt

Beveik prieš pusantrų metų, kai Lietuvą pasiekė pirmoji „Fluxus“ filosofijos ideologo Jurgio Mačiūno kolekcijos dalis, buvo skelbiama, kad Vilnius pretenduoja tapti XXI a. pasauliniu avangardo centru.  Šiandien situacija kiek pasikeitė - gali būti, kad teks atsisakyti ne tik avangardo sostinės vardo, bet ir grąžinti išsvajotąją kolekciją Niujorkui.

Trumpa priešistorė

Prieš dvejus metus Vilniuje susitiko Solomono R.Guggenheimo fondo direktorius Thomas Krensas, Sankt Peterburgo Ermitažo muziejaus direktorius Michailas Piotrovskis ir tuometinis Vilniaus meras Artūras Zuokas.

Pirmasis - atleistas iš aukšto posto, nes švaistė fondo pinigus. Be to, kalbama, kad Bilbao Guggenheimo muziejui meno kūrinius užsakinėjo tik jam patinkančių menininkų ir mokėjo jiem tiek, kiek šie paprašydavo.

Antrasis labiau mėgsta savo muziejaus darbus skolinti užsieniečiams, nei demonstruoti juos savo šalyje. Atlikus apstarąjį Ermitažo muziejaus auditą (jie atliekami labai retai), paaiškėjo, kad vien 1998-1999 m.  užsienio partneriai muziejui nesumokėjo 855,5 tūkst. JAV dolerių. „O gal sumokėjo, tik pinigai nusėdo kažkur kitur?“ - svarsto rusų žiniasklaida.

Na, o trečiasis - „teistas už gerus darbus“ ir pasirūpinęs, kad Vilnius už 12 mln. litų įsigytų „Fluxus“ kolekciją, kuri vėliau būtų eksponuojama maždaug 300 mln. litų kainuosiančiame Ermitažo - Guggenheimo muziejuje.

Abejotina kolekcijos vertė

VšĮ „Jono Meko vizualiųjų menų centras“ ir Jono Meko pasirašyta sutartis, kurios vertė - apytiksliai 12,5 mln. litų, įpareigoja už J.Mačiūno kolekciją sumokėti per trejus metus. Kai pirmasis įnašas - 5 mln. litų - jau buvo J.Meko atstovaujamos Niujorko Maya Stendhal galerijos sąskaitoje, į Vilnių buvo atskraidinta apie 2600 meno kūrinių.  Tiesa, kai kas tvirtina, kad meno šedevrų tarp jų - mažokai, daugiau - įvairių lozungų, plakatų, laiškų ir raštelių. Be to, kai kurie darbai nėra unikalūs, jų galima rasti ir kitose kolekcijose.

Kiti tvirtino, kad kolekcija - neįkainojama, o atsisakyti jos būtų tolygu savižudybei.

Treti atskleidė faktą, kad kolekcija galėjo būti įsigyta neteisėtai, pažeidžiant paties J.Mačiūno priešmirtinę valią. Bent jau taip Lietuvos žurnalistus bandė įtikinti Jungtinėse Valstijose gyvenanti J.Mačiūno sesuo Nijolė Valaitienė.

Na, o ketvirti - valdžios atstovai - įrodyti kolekcijos menkavertiškumą, o tiksliau, dirbtinai pakeltą jos vertę, mėgino net kreipdamiesi į Vilniaus miesto prokurorus.

Šią savaitę savivaldybėje turėtų būti sprendžiamas likusios kolekcijos dalies likimas. Tiksliau - ar vis dar jos norime, o jei norime, tai iš kokių pinigų galėtume susimokėti likusius 5 mln. litų šiemet ir dar 2,5 - kitąmet? Kaip „Respublikai“ teigė savivaldybės Administracijos direktorius Gintautas Paluckas, tokių pinigų biudžete tiesiog nėra numatyta.

Kas laukia Lietuvos, jei sutartyje numatyti įsipareigojimai nebus ištesėti?

Į Niujorką keliavęs ir sutartį dėl „Fluxus“ kolekcijos įsigijimo su Jonu Meku pasirašęs VšĮ „Jono Meko vizualinių menų centro“ (JMVMC) direktorius Kristijonas Kučinskas į susidariusią situaciją, rodos, žvelgia gana abejingai: „Viskas numatyta pagal sutartį. Kolekcija išperkama dalimis, dalimis ji ir atvyks. Neįsivaizduoju, kada. Kai miestas ką nors darys. Tai visiškai ne nuo manęs priklauso. Gal miesto Administracijos vadovas ką žinotų? Manau, čia daugiau politiniai reikalai, į kuriuos visiškai nenoriu veltis“, - lakoniškai kalbėjo K.Kučinskas.

Biudžete pinigų nenumatyta

Savivaldybės Administracijos direktorius apie J.Mačiūno kolekcijos likimą atskleidė kiek daugiau: „Likusi kolekcijos dalis šiuo metu saugoma Niujorko galerijoje. O kada ji atvažiuos ar neatvažiuos į Lietuvą, priklauso nuo to, ar bus laikomasi sutarties, kurią pasirašė JMVMC, ir ar bus mokami pinigai, - aiškino G.Paluckas. - Reikia aiškiai pasakyti, kad šis klausimas yra politinio pobūdžio. Mat ne visi sutarė ir pritarė kolekcijos įvertinimui. Nuomonės labai skirtingos“.

Pasak Administracijos direktoriaus, šiuo metu rimtai svarstoma, ar savivaldybė apskritai yra įsipareigojusi mokėti už kolekciją. Panašu, kad pati savivaldybė sutarties sudariusi nėra. Ją sudarė tik JMVMC. Tad ir būtinybės pirkti bei mokėti lyg ir nėra.

„Pavasarį, kai buvo tvirtinami asignavimai ir svarstomas biudžetas, tokių sumų, kokias dar liko sumokėti, nebuvo numatyta, - „Respublikai“ sakė G.Paluckas. - Iki paskutinės dienos diskutuojame su politikais, klausiame jų ką daryti. Perkame ar neperkame? Iki trečiadienio turime parengti biudžeto tvirtinimo projektą. Kitaip šiais metais už kolekciją tikrai nesumokėsime“.

Kas bus, jei bus nuspręsta daugiau Niujorko galerijai nemokėti?  G.Paluckas teigia nežinąs, kaip galėtų reaguoti kolekciją Vilniui pardavusi galerija. Tačiau neatmetama, kad ji gali kreiptis į teismą arba prašyti grąžinti į Vilnių jau atvežtą kolekcijos dalį. Sutarties nesilaikymas Vilniui galėtų grėsti ir tarptautiniu teismu.

Plačiai užmerktos akys

Pernai savivaldybėje buvo sudaryta darbo grupė, turėjusi ištirti, ar teisėtai buvo įsigyta J.Mačiūno kolekcija. Tarp jos narių buvo ir Vilniaus mero patarėjas Remigijus Žemaitaitis. Jis pamena, kad dėl kolekcijos įsigijimo savivaldybėje buvo kilęs tikras šaršalas. Likus vos kelioms dienoms į rinkimų (tuo metu miesto mero pareigas ėjo A.Zuokas), į savivaldybės tarybos darbotvarkę buvo įtrauktas papildomas klausimas dėl įpareigojimo neskelbtinų derybų būdu pirkti J.Mačiūno kolekciją.  Po mėnesio jau buvo pasirašyta sutartis dėl kolekcijos įsigijimo.

„Tokios skubos taryboje dar nėra buvę, - ironiškai šypteli R.Žemaitaitis. - Nebuvo ir viešųjų pirkimų procedūros. Išimtine tvarka kolekcijos pirkimo reikalai buvo perduoti JMVMC. Ir įsigijome kolekciją už 12,5 mln. litų. Nors neaišku, nei kokia tikroji jos vertė, nei kiek ten meno kūrinių, nei kokia jų kokybė, nei kur mes juos eksponuosime. Be to, jau artėja 2009 m., o kolekcija atvežta dar ne visa. Taigi, savivaldybė nusipirko objektą, kurios mes neturime. Keisčiausia, kad į šį reikalą neįsikiša valstybės kontrolė. Man sunku suprasti, kai švaistomas valstybės turtas, o visi tai tarsi užmiršę“.

Pasak R.Žemaitaičio, komisijos surinkti ir Vilniaus miesto prokuratūrai perduoti faktai, įrodantys akivaizdžius pažeidimus įsigyjant J.Mačiūno kolekciją, taris atsimušė į sieną. Prokuratūra atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą.

Prokurorams nesukėlė įtarimų nei tai, kad sutartis tarp JMVMC ir J.Meko buvo pasirašyta įstaigai dar neturint finansavimo ir nesant garantijai, kad finansavimas bus skirtas. Nei Vytauto Landsbergio raštas apie šios kolekcijos įsigijimo svarbą ir būtinumą, o juk jis buvo VšĮ „A Propos filmai“, vėliau pervadintos VšĮ „Jono Meko vardo kino centras“, dalininkas. Nesukėlė prokurorams įtarimų ir kiti pateikti procedūriniai pažeidimai.

Algė Ramanauskaitė

"Respublika"

  

 Drausdama platinti pornografiją Lietuva riboja ir varžo ne pornografiją, o piliečių moralinės nepriklausomybės laisvę – laisvę ir teisę patiems spręsti, kas jiems įdomu, malonu, reikalinga arba žalinga. Tuo įsitikinęs publicistas, vertėjas, Europos kinotyros ir medijų studijų tinklo (NECS) narys Karolis Klimka. Jo nuomone, žmonės turi teisę į saviraišką ir pasitenkinimą, o universitetuose turėtų būti dėstomi kursai apie pornografiją. Apie tai - pokalbis su K. Klimka.

       – Lietuvoje pornografija draudžiama, už jos platinimą, gaminimą ar įsigijimą turint tikslą platinti gresia baudžiamoji atsakomybė. Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje, pornografinės vaizdajuostės platinamos laisvai, tam skirtos specialios parduotuvės. Ar pritartumėte pornografijos legalizavimui Lietuvoje?

       – Verta pradėti nuo paprasto klausimo - ko visais tais draudimais ir ribojimais Lietuvos Respublika siekia? Visi puikiai žinome, kad šie draudimai yra visiškai bejėgiai prieš pornografiją, kuri yra visiškai laisvai prieinama internete visiems, įskaitant vaikus. Tai, be abejonės, žino ir Žurnalistų etikos inspektorius. Tik nepaprastai naivūs žmonės mano, kad norint turėti prieigą prie pornografijos internete, reikia kreditinės kortelės.

       Vadinasi, tų draudimų ir ribojimų paskirtis nėra prieigos prie pornografijos kontrolė. Jie atlieka kitą funkciją - moralinio drausminimo. Drausdama „platinti“ pornografiją (pvz., prekiauti pornografiniais leidiniais ar vaizdajuostėmis prekybos centruose), Lietuvos Respublika riboja ir varžo visai ne pornografiją, o piliečių moralinės nepriklausomybės laisvę, t. y. laisvę (ir teisę) patiems ir pačioms spręsti, kas jiems įdomu, malonu, reikalinga arba žalinga.

       – Tačiau pornografiją blogybe laiko Bažnyčia, kai kurios politinės partijos...

       – Man koktu vien nuo minties, kad kažkokios degutienės ir etikos inspektoriai, pasitardami su kardinolais, sprendžia, kuo turi užsiimti arba kas naudinga mano žmonai arba sūnui. Reikia skubiai ištirti, kaip dabar galiojantys įstatymai ir teisės aktai, reguliuojantys pornografiją, dera su šalies Konstitucija ir ką jie turi bendro su demokratija bei „europietiškomis vertybėmis“ (ką jau kalbėti apie „šiuolaikinį pasaulį“). Pornografijos nė nereiktų legalizuoti, jei paaiškėtų, kad tam tikri jos suvaržymai ar ribojimai patys yra neteisėti.

       Niekam nerekomenduoju pirkti nuvalkiotos konservatorių idėjos, kad iš Vakarų pasaulio turime pasiimti tik „tai, kas geriausia“. Užuojauta, konservatoriai, bet atvėrus vartus demokratijai, nebesustabdysi upės bėgimo.

       – Lietuvoje vien už krūtinės apnuoginimą žiniasklaidoje gresia Žurnalistų etikos inspektoriaus kirtis – įstatymai numato atsakomybę už viešosios informacijos, galinčios pakenkti nepilnamečių vystymuisi, platinimą. Ar Lietuva neatrodo per daug konservatyvi?

       – Smurtas, grasinimai ir kitos valstybinės prievartos formos neturi nieko bendra su „tautos morale“, mūsų statistiniu sociologiniu „konservatyvumu“ ar „liberalumu“. Egzistuojantis „nepadorumo“ klausimų reguliavimas yra politinių ir teisinių sprendimų proceso, politinės valios produktas. Jį pakeisti taip pat galima tik politinio proceso keliu. Žinoma, jeigu atmetame revoliucinį kelią.

       „Politinė valia” išlaisvinti sekso vaizdavimą, erotinę kultūrą ir saviraišką gali remtis ne tik renkamų politikų valia, bet ir, pavyzdžiui, teismais. Tai labai sunkus ir „neerotiškas“ būdas, bet tuo užsiėmus kolektyviai ir nuosekliai, būtų galima daug pasiekti. Žmonės turi teisę į saviraišką ir pasitenkinimą. Jeigu kažkokie ponai niekina demokratiją (nors galbūt patys po lova slepia krūvą nešvankių žurnalų), tai laikas su jais išsiaiškinti santykius.

       – Skaitydamas paskaitą Laisvajame universitete atkreipėte dėmesį, kad Lietuvos aukštosiose mokyklose nedėstomi kursai apie pornografiją. Kodėl taip yra?

       – Pornografija – plačiai, įvairiais aspektais studijuojamas mokslinių tyrimų ir akademinių kursų objektas. Aišku, ne Lietuvoje, o Vakarų šalyse.

       Tuo metu Lietuva net iš kaimyninių bei Rytų ir Vidurio Europos šalių išsiskiria tuo, kad pas mus humanitariniai, iš dalies ir socialiniai mokslai vis dar organizuojami pagal ikikarinį vokišką modelį (žinoma, įmaišant sovietinio paveldo). Pavyzdžiui, Vilniaus universitete humanitarinių mokslų erdvę, ir, aišku, lėšas, uzurpavusios lituanistika bei užsienio kalbos ir literatūros. Lietuvos piliečiai neturi galimybių pasirinkti tarpdisciplininių kultūros studijų, akademiniu lygiu analizuoti šiuolaikinę kultūrą, televiziją, kiną, žiniasklaidą, populiariąją kultūrą. Juk Lietuva dažnai pavadinama „popso šalimi“...

       Ir šiuo atveju kažkas už mus nusprendė, ką verta studijuoti, o kas iš tolo dvokia. Iš žmonių atimta galimybė reflektuoti šiandieną, pavyzdžiui - valdančiojo elito civilizacines normas. Laikydami užspaustas katedras ir fakultetus, pedagogai ir administratoriai, bijodami grėsmių savo pačių autoritetui, kurio neturi, žudo potencialą ir neleidžia atsirasti kritiniam ir kūrybiškam požiūriui į mūsų kasdienybę. Šitaip mus įkaitais laikantys degradavę konservatoriai yra nusikaltėliai.

  www.delfi.lt

Satyrikas, būtinai suerzinantis kiekvieną, kuris turi nors lašą konservatyvumo, gerbia religiją, papročius, moralės taisykles ir visus kitus, anot Maurizio Cattelan “nieko nevertus” niekus. Šis veikėjas įsibrovė į meno pasaulį ne tik netilpdamas į jo rėmus, bet ir stengdamasis juos visiškai sulaužyti, paneigti, o svarbiausia išjuokti.

Absurdo teatru tapusios parodos leidžia žiūrovams pasimėgauti tokiais reginiais kaip prie virtuvinio stalo sėdinti ir bandanti nusišauti voverė, miniatiūrinis besimeldžiantis Hitleris, popiežius, nutrenktas meteorito, arba tarkim lauke prieš praeivius besipuikuojantys trys pasikorę vaikai.

” - Vienas pirmųjų kartų, kai išvydau spaudoje tavo vardą, buvo atvejis, kai ruošdamas savo pasirodymą sumastei atvesti į galeriją asilą, tačiau nieko nepavyko ir parodą po kelių dienų uždarė sveikatos komisija.

  - Na tai ne vienintelis mano nenusisekęs projektas. Ar girdėjai  apie mano pasirodymą kuriame dalyvavo lojantys paukščiai?

  - Ką turi omenyje “lojantys paukščiai”?

  - Aš norėjau vienus gyvūnus priversti skambėti lyg jie būtų kiti. Praleidau su jais šešis mėnesius.

  - Turi omenyje papūgas? Nejaugi iš tiesų tikėjai, jog priversi jas loti lyg šunis?

  - Žinoma, turiu draugą, kuriam tai pavyko. Jo paukščiai moka išgauti skalbimo mašinos garsą. Man patinka, kai stovi ir žiūri į tau visiškai pažįstamą dalyką, tačiau tai visai kas kita, nei tu manai, kaip tarkim lojantys paukščiai. - Bob Nickas interviu su Maurizio Cattelan.”  

Maurizio Cattelan kilęs iš Italijos, jis niekad nelankė dailės mokyklos ir nebaigė jokio menų universiteto, visko mokėsi pats. Prieš atsidurdamas meno pasaulyje dirbo daug labai keistų darbų, kaip tarkime padėjėju morge, virėju, slaugu ar sodininku.

Visų pirma jo kūrybiškumas atsiskleidė interjero dizaine. Keisti ir originalūs baldai netrukus atsidūrė žinomiausiuose Italijos žurnaluose.  Tačiau Cattelan nusprendė, jog dizaino srityje jam vietos nėra ir susikoncentravo ties pasaulio išjuokimo idėja, kas jam gerai pavyko ir net sukėlė pasipiktinimo bei vandalizmo bangas.

Dar viena menininko suktybė - jo dubleriai. Interviu jis pats nedalyvauja, neatsakinėja į klausimus apie savo kūrinių reikšmes ir pagrindines idėjas. Vietoj Maurizio interviu dalyvauja apsimetę juo žmones, kurie turi pasiruošę atsakymų šabloną ir dažnai interviu paverčia dar vienu pajuokos objektu neduodami tikrų atsakymų, bet dar labiau viską supainiodami.

 

Gintariusha

www.menoduobe.com

Prieš padegimą apskritai kalba faktas, kad jo metu gali nukentėti žmonės, kurie neturėtų nukentėti.

Prieš konkretų prekybos centro padegimą kalba faktas, kad ši ataka prieš kapitalistinį vartotojišką pasaulį – kaip tik taip savo veiksmus įvardijo kaltinamieji vykstant teismo procesui dėl Frankfurto prekybos centro padegimo – šio vartotojiško pasaulio neapverčia aukštyn kojomis, jo net nesužeidžia, nepažeidžia jo principų; tie, kurie iš jo pelnėsi, – pelnosi ir toliau.

Paprastas prekių sunaikinimas greičiau atitinka, o ne sulaužo tą principą – pelno bei kapitalo akumuliavimo principą, – pagal kurį pas mus yra gaminama ir vartojama. Šiaip ar taip, juk nesuteiksi didesnės paslaugos, negu nemokamas šių prekių sunaikinimas, visiems tiems, kurie pelnosi iš prekybos centruose siūlomų masinio vartojimo prekių gamybos ir prekybos.

Nuostolius padengs draudimas – vadinasi, kalbama apie pelną. Šiuo būdu, niekuo per daug nesiskiriančiu nuo tų metodų, kuriais industrinis pasaulis iki šiol gelbėdavo situaciją, būtų išsprendžiamos masinio vartojimo prekių rinkos persotinimo, gamybos stagnacijos ir netgi kritimo problemos. Vance’o Packardo vizijoje „ateities miestas” atrodo šitaip: „Visi pastatai suręsti iš ypatingos popieriaus masės taip, kad kiekvieną pavasarį ir rudenį didžiojo tvarkymosi metu juos būtų galima nuversti ir pastatyti iš naujo. Kas ketvirtas fabrikas stovi ant aukštos pakriūtės, o jų konvejerių juostas galima nukreipti tiek į paradinių, tiek į vidinių vartų pusę. Jei paklausa krinta, konvejeris pasukamas vidinių vartų link ir visa šaldytuvų ar kitų gaminių partija iškart pranyksta prarajos gelmėje – patenka tiesiai į metalo laužą, užuot prieš tai pabuvojusi perpildytoje vartojimo prekių rinkoje”.

Tiesa, visuomenės sukurtos gėrybės kol kas dar nenaikinamos tokiais vaizdingais metodais – nedeginamos ugnyje ir neišmetamos į metalo laužą. Perprodukcijos krizes pramonė kol kas dar bando įveikti vadovaudamasi formule „naujas modelis kas dveji metai”; švaistydama milijonus tyrimams, skirtiems patobulinti ne pačią prekę, o jos realizavimo būdus; kurdama vienkartinius šiukšlių kibirus, t.y. beprasmes, tačiau brangias ir pelną garantuojančias prekės pakuotes (šiukšlių išvežimo išlaidas padengia vartotojas); pasitelkdama totaliai apsimelavusią ir brangią reklamą.

Milijonai sąlyginių darbo laiko ir darbo jėgos vienetų tuščiai iššvaistoma vien dėl užprogramuoto nusidėvėjimo („garantinio laiko”), t.y. suplanuotos mirties datos – vien tam, kad šaldytuvai, skutimosi mašinėlės, moteriškos kojinės, lemputės ir vaikiški žaislai būtų išmetami daug anksčiau, negu užtikrina jų gamyboje panaudotų medžiagų, sunaudoto laiko ir energijos kiekis. Visa tai daroma siekiant dirbtinai palaikyti paklausą, iš gamybos bei vartojimo gauti viršpelnius, kuriuos privatūs šeimininkai investuos iš naujo – stengdamiesi ne patenkinti visuomenės poreikius, o akumuliuoti kuo didesnį kapitalą. (Kas randama kapitalizme, tas randama ir prekybos centre. Ko nėra prekybos centre, tą vargu rasi ir kapitalizme – sutiksi tik retsykiais ir tik trumpam: ligonines, mokyklas, vaikų darželius, sveikatos apsaugą ir t.t., ir pan.)

Šiaip ar taip, visuomenės pagamintų gėrybių sunaikinimas padegant prekybos centrą kokybiškai nesiskiria nuo to proceso, kai visuomenines gėrybes sistemingai naikina mados pokyčiai, įpakavimas, reklama, suplanuoti nusidėvėjimo terminai.

Šiuo požiūriu prekybos centro padegimas nėra jokia antikapitalistinė akcija, greičiau atvirkščiai – kontrrevoliucinis, sistemą palaikantis veiksmas.

Progresyviu prekybos centro padegimo aspektu reikia laikyti ne prekių sunaikinimą, o kriminalinį paties veiksmo pobūdį, pažeidžiantį įstatymus. Nes tie pažeisti įstatymai neapsaugo žmonių nuo to, kad jų darbo laikas, darbo jėga ir jų sukurta pridėtinė vertė yra nuolat naikinama, gadinama ir tuščiai švaistoma, kad pasitelkiant reklamą žmonėms meluojama apie jų pačių pagamintus produktus, kad žmonės atskiriami vienas nuo kito atitinkamai organizuojant darbą ir slepiant informaciją apie pagamintą produkciją, kad žmonės, kaip gamintojai ir vartotojai, yra pajungti ir atiduoti valiai tų, kurie pasisavina pelną ir investuoja jį pagal savo skonį.

Investuoti „pagal savo skonį” reiškia investuoti pagal pelno logiką, kitaip tariant, investuoti ten, kur galima pasisavinti naują, dar didesnę pridėtinę vertę, o ne ten, kur pinigai bus efektyviai panaudoti visų labui, pvz., į švietimą, sveikatos apsaugą, viešąjį transportą, ramybę ir švarų orą, seksualinį auklėjimą, ir t.t.

Įstatymas, pažeistas padegimo metu, gina ne žmones, o nuosavybę. Įstatymas draudžia naikinti, gadinti, žaloti ir deginti svetimą nuosavybę.

Įstatymas gina siurbėles veltėdžius, kurie su savo turtais gali daryti ką nori, o ne siurbėlių veltėdžių engiamas aukas; jis gina ne tuos, kurie kuria materialines gėrybes savo darbu ir paklausą – savo vartojimu, o tuos, kurie pagal kapitalistinės valstybės įstatymus tas gėrybes nuolat nusavina. Pagamintus produktus šie įstatymai privalo atskirti nuo tų, kurie juos gamina. Bet prekės juk pagamintos tam, kad vartotojas galėtų daryti su jomis ką tik nori; būtent taip ir padarė padegėjai. Vis dėlto įstatymas laiko juos nusikaltėliais, taip elgtis su prekėmis – daryti su jomis ką nori – įstatymas leidžia tik vadinamiesiems savininkams. Padegėjai pažeidė šį įstatymą, kuris saugo kapitalo kaupimo logiką, tačiau neapsaugo žmonių nuo barbariškų šios logikos padarinių. Todėl desperatišką perkybos

centro padegimą reikia pripažinti progresyviu įstatymų pažeidimu, kuris šių įstatymų nepanaikina, o prekių sunaikinimą, atitinkamai, – veiksmu, materialiai palaikančiu sistemą ir visiškai atitinkančiu antikapitalistines intencijas.

Taigi prekybos centro padegimas turi progresyvų aspektą – jis pažeidė nusikaltėlius ginantį įstatymą. Tada lieka tik klausimas, kaip šį įvykį panaudoti aiškinamajame darbe. Belieka tik paklausti: ko gali imtis žmonės, degant prekybos centrui?

Pavyzdžiui, tokį prekybos centrą jie gali apiplėšti. Negras iš geto, plėšiantis degančias parduotuves, su žinos, jog sistema nežlunga, kai jis nemokamai įsigyja tai, ko jam itin reikia, tačiau ko, dėl skurdo ar nedarbo, jis neišgali nusipirkti; jis sužinos, jog sistema yra jam abejinga, nes atsisako suteikti tai, ko jam reikia gyvenimui. Tačiau vargu ar prekės iš Frankfurto prekybcentrių, kurias galėjo nukniaukti frankfurtiečiai, jiems iš tikro būtų reikalingos. (Išskyrus skalbimo mašinas, kurios, pasak statistinių apklausų, vis dar retai sutinkamos vokiečių namuose, nors VFR gyvena beveik 10 milijonų darbingo amžiaus moterų, kurioms šie prietaisai būtini. Deja, skalbimo ašinos per brangios, kad pirktum, ir per sunkios, kad kniauktum.)

Po prekybos centro apiplėšimo mūsų šalies gyventojų namuose tik dar padaugėtų daiktų, skirtų tenkinti menamiems poreikiams ir puoselėti atskiriems „privatiems mikrokosmosams”.

Individualus kiekvieno žmogaus viešpatavimas savajame „mikrokosmose” tik paguodžia ir padeda susitaikyti su faktu, kad ši visuomenė juos verčia dirbti.

Tuo tarpu kolektyviniai žmonių poreikiai, kurie turtingose kapitalistinėse šalyse akivaizdžiai nėra patenkinami, lieka nuošalėje – padegtas prekybos centras net nepadės įsisąmoninti šių poreikių.

Taigi veiksmai, šiuo metu nagrinėjami Frankfurto teismo procese, nežiūrint net į siaubingą pavojų aktyvistams ir baisių bausmių grėsmę, negali tarnauti pavyzdžiu, kurį vertėtų pakartoti. Tačiau lieka ir tai, ką SDS delegatų konferencijoje sakė Fritzas Teufelis: „Geriau padegti prekybos centrą, negu jam vadovauti”. Fritzas Teufelis kartais moka labai gerai pasakyti.

 

        

Neišspausdintas šviečiamojo pobūdžio interviu apie transeksualumą. Klausinėjo Vilis Normanas, atsakinėjo Artūras Tereškinas. 2008 m. spalis.

Sveiki, pirmiausia klausiu: kaip apibūdintumėte patį žodį transeksualas? Kas tai? (žmonėms, manau, reikia žinoti, ką vienas ar kitas žodis reiškia).

Paprasčiausias apibūdinimas: transeksualas - asmuo, kuriam atlikta lyties keitimo operacija. Tačiau tai gali būti ir asmuo prieš šią operaciją, tas, kuris tapatinasi su priešinga lytimi nei jis ar ji yra ir kuris vartoja hormonus siekdamas tapti panašesnis į tos lyties, su kuria tapatinasi, asmenį.

Jūsų darbo sritis - socialinės mažumos (pataisykit, jei klystu, esu tik žmogus). Kokia dabar visų mažumų atžvilgiu, yra transseksualų padėtis?

Mano tyrimų sritis apima ne tik socialines mažumas, bet ir lyties, seksualumo, populiariosios kultūros problemas. Šiuo metu itin domiuosi vyrų ir vyriškumo klausimais. Tad socialinės ir seksualinės mažumos tėra viena iš kelių mano domėjimosi sričių. Mažumų padėtis Lietuvoje nepavydėtina. Ne išimtis ir transeksualai. Jiems itin sunku. Nors 2000 metų LR Civiliniame Kodekse galimybė pasikeisti lytį numatyta, Lietuvos seimas iki šiol nėra priėmęs lyties keitimo įstatymo tam, kad asmenys iš tikrųjų galėtų pasinaudoti šia teise. Vadinasi, žmonės, norintys pasikeisti lytį Lietuvoje, yra beteisiai. Kad Lietuva iš tikrųjų nehumaniška transeksualams įrodė ir 2007 metais transeksualės L. laimėta byla prieš Lietuvą Europos žmogaus teisių teisme. Tačiau ir po šios bylos Seimas nesiėmė svarstyti Lyties keitimo įstatymo.

Mokslininkai dar ginčijasi - ar tai sutrikimas, ar tiesiog smegenyse esantis kitoniškumas. Ką jūs manot?

Taip, ginčų dėl transeksualų ir kitų seksualinių mažumų tikrai nemažai. Psichiatrijos žinynuose transeksualumas vis dar vadinamas lyties tapatybės sutrikimu. Tačiau šiuo metu kai kurie psichiatrai ir transeksualūs visuomenės veikėjai jau mėgina pakeisti šią apibrėžtį, kitais žodžiais, depatologizuoti transeksualumą. Reikia prisiminti, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose iki 1973 homoseksualumas taip pat buvo psichinė liga; tais metais jis buvo išbrauktas iš ligų sąrašo. Panašiai turėtų nutikti ir su transeksualumu.

Nesu nei psichiatras, nei psichologas, todėl negaliu apibrėžinėti transeksualumo. Mano manymu, tai paprasčiausias asmenybinis sutrikimas, kurį galima pašalinti lyties keitimo operacija.

Kalbant apie transeksualumą, reiktų prisiminti ir tai, kad Vakaruose lyties keitimo operacijų ypač pagausėjo paskutiniame XX a. dešimtmetyje. Pirmiausia, tai susiję su plastinės chirurgijos tobulėjimu. Tačiau svarbu ir tai, kad gyvename epochoje, kurioje smarkiai pakito kūno ir lyties suvokimas. Įsigali įsitikinimas, kad mūsų kūnas kaitus, plastiškas, jį galima keisti ir modifikuoti įvairiausiais būdais. Panašiai ir su lytimi.

Lyties pakeitimas - praktiškai yra asmenybės pakeitimas. Ar transeksualai sukuria tikrąją savo asmenybę, ar priešingai - bando sukurti visai kitą?

Sunku pasakyti, kas yra „tikroji" asmenybė. Galbūt patys transeksualai sakytų, kad jie atkuria savo „tikrąją" asmenybę. Žiūrėdamas iš šalies, manyčiau, kad jie kuria asmenybę iš naujo. Tam asmenybės kūrimo ir konstravimo procesui labai svarbi lyties keitimo operacija. Tačiau ir pakeitę lyties organus, transeksualai gana ilgai turi mokytis naujų lyties elgesio bruožų, judesių, manierų ir pan. Tai ilgas kūno keitimo ar kūrimo procesas.

Lietuvoje vis dar netyla (ir turbūt dar ilgai netils) kalbos apie mažumas ir jų teises. Jūsų nuomone, ar žmogus turi teisę pasikeisti lytį?

Kalbos netyla dėl to, kad su įvairiomis mažumomis (kad ir neįgaliaisiais, romais, homoseksualais) elgiamasi nežmoniškai ir paniekinamai. Mažumos netoleruojamos arba iš jų paprasčiausiai tyčiojamasi. Kai požiūris į mažumas pasikeis, galbūt bus mažiau kalbų. Mažumos pasidarys natūralia ir normalia viešo gyvenimo dalimi.

Mano manymu, žmogus privalo turėti teisę keisti savo lytį. Didžiumoje Vakarų Europos šalių, kuriose lyties operacija galima, tokie klausimai jau nebekeliami.

Kas „pakinta" žmoguje ir su žmogum, kai jis pasikeičia savo lyties organus?

Jis ar ji pasijunta, kad jis atgavo savo „tikrąją" lytį, kitais žodžiais, įgijo tikrąjį lytinį kūną. Tačiau, kaip jau minėjau, kaitos procesas yra gan ilgas. Gana ilgai reikia mokytis buvimo kitos lyties kūne, buvimo kita lytimi. Transeksualai visą gyvenimą turi gerti hormonus, kad išlaikytų tinkamą naujos lyties išvaizdą. Trumpai tariant, operacija tėra tik ilgo kelio pradžia.

Kodėl visuomenė yra tokia priešiška žmonėms, kurie, atrodytų, tik nori pasikeisti? (vadinkim kaip nori - pasikeisti, ar būti savimi).

Mūsų visuomenė priešiška ne tik transeksualams; ji priešiška bet kokiam išsiskiriančiam ir sustabarėjusias visuomenes normas laužančiam asmeniui. Tai galima būtų aiškinti itin tradiciniu, net patriarchaliniu, daugumos Lietuvos piliečių požiūrių į lytį bei seksualumą. Todėl tie, kurie priešinasi griežtoms lyčių ir seksualumo normoms (o transeksualai tai daro ypač akivaizdžiai), yra netoleruojami, nekenčiami, žlugdomi.

Ar turite pažįstamų-draugų trasseksualų?

Ne, deja, transeksualų draugų ar pažįstamų neturiu. Esu sutikęs transeksualų įvairiose Europos ir Amerikos konferencijose. Vienoje iš Amerikos konferencijų buvo itin įdomu pasiklausyti amerikiečio transeksualo (iš moters į vyrą) Aaron Raz Link skaitomų memuarų „What Becomes You" (Kas tampa tavimi). Įdomu, kad šis transeksualas tikrai niekuo nesiskyrė nuo „tikro" vyro, buvo net sunku pasakyti, kad jis transeksualas.

Ar pats, jei norėtumėte, pasikeistumėte lytį?

Kol kas noro keisti savo lytį neturiu. Kaip lyčių tyrinėtojui, man atrodo, kad be lyties keitimo yra ir kitokių būdų būti kita lytimi, jei to norisi. Kalbu apie persirenginėjimą skirtinga lytimi, įvairias fantazijas, lyties performansus ir žaidimus. Kiekvienas renkasi, kas jam įdomiausia. Tačiau baigiant reikia dar kartą pabrėžti, kad demokratinėje visuomenėje teisė keisti lytį turėtų būti prieinama kiekvienam.

www.tereskinas.com

Tapytojos Miglės Kosinskaitės kūrinija tik iš pirmo žvilgsnio atrodo lengvai areštuojama žodžiais. Sakyti, kad jos kūryba tvinksi, plazdena, intriguoja romantiniu siurrealizmu, vadinasi, – nepasakyti beveik nieko.

Teigiant, kad ji elegantiškai dekoratyvi, veiksminga ir labai asmeniška, esmė pakimba ore. Kaltinimas, kad jos personažai teatrališki, su charakteriu, paslaptingi ir sunkiai auklėjami, – tik vos vos užsimena apie tai, kas svarbiausia.

Liudijimas, kad jos tvirtų kompozicijų formai, idėjai ir charakteriui beveik nereikia spalvos drabužių, – atskleidžia tik apytikrę tiesą.

Belieka imtis seklio vaidmens – surasti vien M.Kosinskaitei būdingus kūrybos atpažinimo ženklus, kad jie, kaip individualaus braižo įkalčiai, padėtų apibūdinti neabejotiną menininkės išskirtinumą klaidžioje šiuolaikinės tapybos minioje.

Akys. Miglės paveikslų personažai visada stebi žiūrovus. Puošnios aukštuomenės damos ir liūdnos juokdarės, gracijos ir medūzos, mąslios ir nerūpestingos koketės, begėdės ir drovuolės, dekadentės, pikų damos ir salomėjos, laisvos ir kompleksuotos, turtingos ir vargšės -- visos turi savo nuomonę apie mus. Jos stebi akylai ir aptarinėja mus savo vidiniais monologais. Tarsi nurenginėja žvilgsniu.

Net tada, kai herojės, rodos, užsimerkusios ar atsukusios mums nugarą. Net užrištomis ar vėduokle gudriai pridengtomis akimis. Net pasislėpusios už žirgo, seno virdulio ar kito daikto. Tai paveikslai – dialogo partneriai. Personažų akimis kalbanti tapyba.

Asmenybė. Miglės personažai ateina pas mus su ryškia autobiografija. Paveikslų plokštuma virsta tarsi monospektaklio scena, nuo kurios į mus kreipiasi asmenybė.Tvirta savo pasirinktu gyvenimo būdu ir pasaulio suvokimu. Ryški, vienetinė, stipri net savo paklydimais, todėl priverčianti suklusti.

Tai – asmenybės likimu kalbanti tapyba. Tokiai tapybai net nebūtinas spalvingas apdaras. Kartais užtenka vien monochromijos su spalvų papildais. Nes įdomu klausytis, ką kalba drobės.

Romantika. Miglės paveikslai – laisvos improvizacijos romantikos, apibendrinto retro stiliaus, Rytų ir Vakarų civilizacijų temomis. Kartais tauriai liūdnas, kartais valiūkiškai rimtas, rafinuotas žaidimas nuotaikomis, madomis, likimais ir emocijomis. Ilgesys kažko, kas prarasta, ką nesugrąžinamai suniokojo civilizacija, urbanizacija, globalizacija.

Tokia tapyba gimsta iš nostalgijos sunykusiam dvarui žmogaus širdyje ir iš ilgesio moters asmenybės paveldui.

Amžinumas. Iš kokio amžiaus Miglės herojės? Kodėl jos taip noriai ir laisvai kalbasi su mumis? Atėjusios tarsi iš šimtmečių senumo paveikslų, puošnių rūmų, istorinių ir meilės romanų – jos viską žino apie mus ir to neslepia. Tai – moteriškumo paslapties ir gudrybių, skrydžių ir kryčių atsivėrimai. Jų amžinumas nepavaldus kalendorinei madų kaitai.

Tai amžino aukso amžiaus žmoguje teigimas, paremtas ankstyvojo renesanso, mažųjų olandų, secesijos, art deco, nebyliojo kino įspūdžiais ir dar nežinia kokiais regėjimais. Miglė neslepia mėgstanti manipuliuoti epochomis ir įvaizdžiais, kad pažiūrėjęs negalėtum pasakyti, kada sukurtas jos paveikslas: vakar ar prieš šimtą metų.

Lytiškumas. Užrištomis akimis atėjęs prie ekspozicijos pasakysi: „Tapyta moters!“. Ir ne todėl, kad figūrinėse kompozicijose vyrauja moterų portretai. Moterį per amžius tapė, tapo, tapys ir vyrai.

Iš Miglės drobių sklinda, skleidžiasi moters paslapties ir aistros kvapas. Dirbtinai jo nesukursi. Natūraliai atsiveriantis lytiškumas skamba kaip retas ir brangus asmenybės tapatumo ženklas moters ir vyro skirtybių vertę niveliuojančiame XXI amžiaus gyvenime ir mene.

Išvada: Surinkti įkalčiai leidžia pateikti įtarimą, kad M.Kosinskaitės kūrinija ir jos personažų bendruomenė yra unikali, ryškiai individualizuota ir labai suinteresuota mūsų gyvenimu.

Kol menininkės kūrybos byla nebaigta, skiriu jai kardomąją priemonę – pasižadėjimą neišsukti iš pasirinkto kelio, nepasiduoti įtakoms.

Tai yra kelias, kuris tarp tūkstančių kitų keliukų surandamas be reklamos radarų ar brangių navigacinių sistemų. Toks kelias atpažįstamas pagal akustinį širdies balsą.

 

Vida Savičiūnaitė

www.kamane.lt

[...]

Manau, kad pagaliau reikėtų liautis pervertinti psichiatriją, liautis stabmeldiškai ją garbinti, priešingai, reikėtų ją sužmoginti. Pradžioje turėtume nustoti vertę į vieną katilą tai, ką žmogus turi žmogiška ir ką liguista. Kitaip tariant, diagnozuojant reikėtų skirti liguistą psichikos būseną nuo kritinės dvasinės būsenos, būtent dvasinio prislėgtumo, kurį žmogui sukelia neviltis dėl tariamai beprasmės jo būties, – o kas drįstų neigti, kad tai – mėgstamiausia šiuolaikinės literatūros tema?

Sigmundas Freudas kartą laiške princesei Bonaparte parašė: „Tą akimirką, kai pradedi klausinėti apie gyvenimo prasmę ir vertę, jau sergi; tik prisipažinai, kad turi nepatenkinto libido perteklių.“ Na, aš asmeniškai tikiu, kad tokiu atveju paliudiji vienintelį faktą – būtent tai, kad iš tiesų esi žmogus. Juk nė vienam kitam gyvūnui niekada nekilo klausimas apie jo būties prasmę. Net ir nė vienai iš pilkųjų Konrado Lorenzo žąsų. Tačiau žmogų šis klausimas kamuoja. Ir tai anaiptol nėra neurozės simptomas, priešingai, tai vienas iš žmogaus laimėjimų, – prie pastarųjų priklauso geba ne tik klausti apie gyvenimo prasmę, bet ir abejoti šia prasme.

Tačiau net ir tuo atveju, kai literatūros kūrinio autorius išties yra ligonis, – gal net kamuojamas psichozės, ne neurozės, – ar tai bent kiek paneigia jo kūrinio vertę ir tiesą? Aš taip nemanau. Dukart du yra keturi, net jei tai teigia šizofrenikas. Esu įsitikinęs, kad Hölderlino poezijai ir Nietzschės tiesai nė kiek nekenkia pirmojo šizofrenija, antrojo smegenų paralyžius. Priešingai, esu tikras, kad Hölderlino ir Nietzschės kūriniai tebebus skaitomi ir tada, kai vardai psichiatrų, prirašiusių ištisus tomus apie šių „atvejų“ psichozes, bus seniai užmiršti.

Vis dėlto, nors patologija savaime dar nieko nesako prieš kūrinį, lygiai taip pat ji kaip tokia nieko nesako kūrinio naudai. Pasitaiko rašytojų, sergančių psichikos liga, – tačiau niekada nė vienas reikšmingas kūrinys neatsirado dėl psichozės, visada jis sukuriamas tik nepaisant psichozės. Pati liga niekada nebūna kūrybiška.

Pastaruoju metu tapo madinga ne tik vertinti literatūrą psichiatrijos požiūriu, bet ir tyrinėti nesąmoningą psichodinamiką, kuria galbūt grindžiamas literatūros kūrinys. Vadinamoji giluminė psichologija pagrindiniu savo uždaviniu laiko slaptų arba į nesąmoningumo sritį išstumtų motyvacijų demaskavimą. Savaime suprantama, šitaip ji žvelgia ir į literatūrinę produkciją. Tačiau kas atsitinka, kai poeto kūrinys paguldomas ant Prokrusto kušetės, galite įvertinti paskaitę viename Amerikos žurnale paskelbtą recenziją, pristatančią vieno įžymiausių psichoanalitikų dviejų tomų kūrinį apie Goethe: „1538 puslapiuose autorius piešia mums genijų, kuriam būdingi maniakinės depresijos, paranojos ir epilepsijos, homoseksualumo, incesto, vujarizmo, ekshibicionizmo, fetišizmo, impotencijos, narcizmo, įkyriųjų būsenų neurozės, isterijos, didybės manijos ir t. t. požymiai. Regis, autorius apsiriboja vien instinktų dinamika, kurią laiko meno kūrinio pagrindu. Jis nori mus įtikinti, kad Goethės kūryba tėra pregenitalinių fiksacijų rezultatas. Kad jo grumtynės nėra idealo, grožio, kokių nors vertybių siekis, o tik pastangos įveikti priešlaikinį sėklos išsiliejimą.“ Ar per daug pažadėjau? Vis dėlto koks išmintingas buvo pats Freudas, kartą pasakęs, kad cigarą ne visada būtina aiškinti kaip penio simbolį, kartais jis iš tikrųjų gali reikšti tiesiog cigarą.

Tuo tenoriu pasakyti, kad kada nors psichologas turi liautis demaskavęs, – būtent tada, kai susiduria su reiškiniu, kurio toliau neįmanoma demaskuoti tiesiog todėl, kad jis yra tikras. Nesiliovęs demaskuoti psichologas vis dar demaskuoja, tačiau toli gražu ne aną reiškinį, o savo paties nesąmoningą motyvą: nuvertinti, ką žmogus turi žmogiška.

Galima paklausti, kuo šis demaskavimas toks patrauklus. Veikiausiai miesčioniui malonu išgirsti, kad Goethe irgi tebuvo neurotikas, neurotikas kaip tu ir aš, jei leisite taip pasakyti (o tas, kuris šimtu procentų įsitikinęs esąs laisvas nuo neurozės, temeta pirmąjį akmenį). Veikiausiai malonu išgirsti, kad žmogus tėra plika beždžionė, Id, Ego ir Superego mūšio laukas, instinktų žaislas, mokymosi procesų produktas, socialinių-ekonominių sąlygų ir aplinkybių arba vadinamųjų kompleksų auka. Vis dėlto, nepaisant šio plačiai paplitusio determinizmo ir fatalizmo, kartą viena skaitytoja iš Alabamos man parašė: „Vienintelis kompleksas, dėl kurio kenčiu, – tai mintis, kad privalėčiau turėti kompleksų, kurių iš tikrųjų neturiu. Išgyvenau baisią vaikystę, vis dėlto esu įsitikinusi, kad tos baisybės turėjo ir daug teigiamų padarinių.“

Susidaro įspūdis, tarsi demaskavimas, kurį propaguoja redukcionizmas, pasitelkdamas stereotipinį žodelytį „tėra“, daugeliui žmonių teiktų akivaizdžiai mazochistiško džiaugsmo. Negana to, pasak londoniškio psichiatro Briano Goodwino, „žmones maloniai nuteikia įtikinėjimai, kad jie tėra šis ar anas, – panašiai žmonės tiki, kad tikrai veiksmingi vaistai turi būti bjauraus skonio“.

Grįždami prie literatūrinio demaskavimo temos, galime pasakyti: kad ir iš kur redukcionizmas kildintų literatūrinę kūrybą, – iš normalumo ar nenormalumo, sąmoningumo ar nesąmoningumo, – šiandien ją linkstama interpretuoti tiesiog kaip saviraiškos aktą. Mano nuomonė priešinga: bet koks rašymas randasi iš kalbėjimo ir bet koks kalbėjimas savo ruožtu – iš mąstymo. Tačiau nėra mąstymo be to, ką pamąstei, be to, ką kaskart turi omeny, žodžiu, be objekto. Tą patį galima pasakyti apie rašymą ir kalbėjimą, nes ir jais visada ketinama perteikti prasmę. O kol kalba neperteikia prasmės, neperteikia žinios, tol ji net nėra kalba. Anaiptol netiesa, kad „mediumas pats yra žinia“, pasak žinomos knygos pavadinimo. Manau, kad, priešingai, mediumą padaro mediumu tik jo skelbiama žinia.

Šiaip ar taip, kalba nėra vien saviraiškos aktas, kalbant pateikiamas tam tikras turinys. Išskyrus vieną išimtį. Prieš keletą metų man pavyko nustatyti, kad šizofrenija sergančių pacientų kalbos esmę sudaro tai, kad ji jau nesusijusi su objektu, iš tikrųjų tėra jų būsenos išraiška.

Tačiau normalaus žmogaus kalba yra ir lieka susijusi su objektu, ji nukreipia į kažką, esantį anapus jos. Žodžiu, kalbai būdinga transcenduoti save. Šia ypatybe pasižymi ir žmogiška būtis apskritai. Žmogiška būtis visada nukreipta į ką nors, kas savo ruožtu nėra ji pati, – į prasmę, kurią žmogus įgyvendina, ar į kitą žmogišką būtį, kurią jis sutinka.

Šią kertinę žmogaus egzistencijos ypatybę – gebą transcenduoti save – geriausia pailiustruoti akies pavyzdžiu. Ar kada atkreipėte dėmesį į paradoksą, kad akies geba matyti pasaulį priklauso nuo jos negebos matyti save? Kada akis mato save ar dalį savęs? Tik tada, kai serga. Jei mane kamuoja katarakta, matau ją kaip rūką, o jei susergu glaukoma, matau vaivorykštinę drignę aplink šviesos šaltinius. Šiaip ar taip, jei akis bent kiek mato save, regėjimas jau yra sutrikęs. Akis turi sugebėti nematyti savęs. Taip pat ir žmogus. Kuo labiau jis nemato savęs, pamiršta save, atsiduodamas reikalui ar kitam žmogui, tuo labiau jis yra žmogus, tuo labiau realizuoja save. Tik savimaršą lydi jautrumas, tik atsidavimą – kūrybiškumas.

Dėl šio poreikio transcenduoti save žmogus yra būtybė, ieškanti prasmės. Jis iš esmės užvaldytas valios siekti prasmės. Tačiau šiandien jo valia siekti prasmės didžia dalimi pažeista. Į mus, psichiatrus, kreipiasi vis daugiau pacientų, besiskundžiančių beprasmybės jausmu. Beprasmybės jausmas virto šių dienų masine neuroze. Šiandienos žmogus, palyginti su Sigmundo Freudo laikų žmogumi, patiria ne tiek seksualinę, kiek egzistencinę frustraciją. Šiandien jis, palyginti su Alfredo Adlerio laikų žmogumi, kenčia ne tiek dėl nevisavertiškumo, kiek dėl beprasmybės jausmo, kurį lydi tuštumos pojūtis, egzistencinis vakuumas. Jei paklaustumėte manęs, kaip aiškinu tokį beprasmybės jausmo suvešėjimą, galėčiau pasakyti tik tiek: skirtingai nuo gyvūno, instinktas žmogui nebesako, ko jam reikia, skirtingai nuo ankstesnių laikų žmogaus, tradicija jam nesako, ką jis privalo, – galiausiai, regis, jis jau nebežino, ko iš tikrųjų nori. Todėl arba nori tik to, ką daro kiti, – štai jums konformizmas, arba daro tik tai, ko iš jo nori kiti, – štai jums totalitarizmas.

Gal nenuskambės pernelyg lengvabūdiškai, jei pasakysiu, kad beprasmybės jausmas kiek susijęs su pagrindine Jūsų konferencijos tema: kaip tik tie trys taikos dešimtmečiai, padovanoti šiandienos žmogui, suteikė jam prabangą, užuot kovojus už būtį, gryną išlikimą, kelti klausimą apie išgyvenimo tikslą, apie galutinę būties prasmę. Kitaip tariant, kartu su Ernstu Blochu apie šį trisdešimtmetį galime pasakyti: „Žmonės gauna dovanų tuos rūpesčius, kuriuos šiaip patiria tik mirties valandą.“

Kad ir kaip ten būtų, visame pasaulyje dažnėjančių tokių reiškinių kaip agresyvumas, nusikalstamumas, narkotinė priklausomybė ir savižudybė, ypač tarp akademinio jaunimo, priežastis yra beprasmybės jausmas.

Tačiau ir ne vieną šiuolaikinės literatūros æuvre galima aiškinti kaip masinės neurozės simptomą. Kaip tik tais atvejais, kai rašytojas apsiriboja, pasitenkina vien saviraiška, šis „nieko nesakantis“, save patį išreiškiantis literatūrinis ekshibicionizmas atskleidžia tik jo beprasmybės jausmą. Negana to: beprasmybė, absurdiškumas ne tik išreiškiami, bet ir užkeliami ant scenos. Ir tai visiškai suprantama. Juk tikrąją prasmę reikia atrasti, jos negali išrasti. Prasmės neįmanoma padaryti. Jos nepasigaminsi. Tačiau beprasmybę galima padaryti, ir ne vienas rašytojas tuo puikiai naudojasi. Įveiktas beprasmybės jausmo, pasmerktas absoliučiai prasmės tuštumai ir jos užvaldytas, jis metasi į nuotykį, šią prasmės tuštumą mėgindamas užpildyti beprasmybe, absurdiškumu.

Tačiau literatūra turi pasirinkimą. Ji neprivalo būti šiandienos masinės neurozės simptomu, ji gali prisidėti prie terapijos. Mat kaip tik tie žmonės, kurie perėjo nevilties pragarus dėl tariamai beprasmės būties, pašaukti savo kančią kaip auką pateikti kitiems. Pavaizdavę savo neviltį, jie gali padėti skaitytojams, kuriuos irgi kamuoja kančia dėl beprasmio gyvenimo, įveikti jų neviltį; padėti galbūt tik tuo, kad šie pasijus nesą vieni, kitaip tariant, tuo, kad absurdiškumo pojūtis virs solidarumo jausmu. Kai tai įvyksta, alternatyva „simptomas ar terapija“ išnyksta, tada simptomas ir yra terapija.

Žinoma, jei literatūra turi atlikti šią terapinę funkciją, įgyvendinti savo terapinį potencialą, ji privalo atsisakyti sadomazochistiškai mėgautis nihilizmu ir cinizmu. Rašytojas gali sukelti katarsį, atskleisdamas skaitytojui savo beprasmybės jausmą ir šitaip juo pasidalydamas, tačiau būtų labai neatsakinga dar ir ciniškai pamokslauti apie būties beprasmybę. Jei rašytojas neįstengia suteikti žmogui imuniteto nuo nevilties, jis bent jau neturėtų plūktis, stengdamasis užkrėsti jį neviltimi.

 

Viktoras E. Franklis

"Šiaurės atėnai"

Valdovų rūmų epopėjos pradžioje, kaip stiprus statybos koziris, dažnai buvo naudotas vadinamasis Valdovų rūmų verslo planas, iš pradžių teiktas jų pačių tinklapyje (dabar jo jau nėra). Priminsiu jį.

"Turistas Vilniuje apsistoja 6,1 paros ir išleidžia apie 300 litų per parą - viso per metus 650 000 turistų Vilniuje išleidžia apie 1,2 milijardą litų; 80 proc. turistų yra užsieniečiai; 60 proc. turistų lanko muziejus. Pailgėjus viešnagei ir padidėjus pajamoms 5-10 proc., susidarytų 60-120 milijonų litų papildomų pajamų kasmet, iš kurių bent 9-18 milijonų litų būtų mokesčiai". Rūmų statytojų teigimu, kasdien Valdovų rūmus aplankysią 6 tūkstančiai lankytojų, taigi per metus 1,8 mln. Vadinasi vien iš bilietų galima bus uždirbti dar apie 15 mln. litų. Žodžiu, ne rūmai, o aukso kasyklos.    

Ar  plūs į Lietuvą pasaulio turistai pasižiūrėti Valdovų rūmų pamatų liekanų ir virš jų pastatyto šiuolaikinio pastato su viena kita iš centrinės Europos  nukopijuota pseudorenesansine sale? Ar susidarys milijoninės lankytojų eilės prie Valdovų rūmų, jei atstatytoje Trakų pilyje, lyg ir patraukliausiame Vilniaus regiono muziejuje pernai jų tebuvo  355 tūkstančiai? Tačiau net ir Trakų muziejus neišsilaiko be svarių valstybės dotacijų, ką ten kalbėti apie kokį nors pelną.

Tokį "oro pilies" principą galima tiražuoti ir bet kuriame panašiame projekte, sakant - duokite 100 milijonų, pastatysiu viešbutį, galima teatrą, stadioną, kardiochirurgijos centrą, į juos plūs tūkstančiai žmonių, todėl per 10 metų lengvai atiduosiu tą paskolą. Bet kas bus, jei tų grąžintinų milijonų nesulauksime?  Tada kaltieji turbūt bus tokie: pasaulinė krizė (ar tik ne kilusi dėl tokių paskolų?), pernelyg karštos/šaltos vasaros, nesutriuškinta "Al Qaeda" ir t.t. ir t.p.

Negi niekam neatėjo į galvą už tuos pačius pinigus (Valdovų rūmų vien pastatui reikės 200-300 mln litų) pastatyti modernų XXI amžiaus pastatą, pvz., prestižinį Vilniaus kultūros ir kongresų  centrą, kuriame negėda būtų rengti pasaulinius suvažiavimus, nekalbant apie Tūkstantmečio minėjimą? Tiek to, su Valdovų rūmais valdžia tesisuka kaip išmano. 

Tačiau nepraėjus nė dešimtmečiui nuo Valdovų pilies statybos pradžios ir dar toli gražu jos nebaigus,  nežinia iš kur atsirado nauja Vilniaus oro pilis -  "Hermitage/Guggenheim Vilnius", toks oficialus jos pavadinimas, lietuviškai būtų Ermitažo-Guggenheimo muziejus. Vyriausybė  rimtu veidu jau rengiasi "namų darbams" dėl detaliojo plano rengimo, sklypo įsigijimo galimybių. Kas čia per projektas, apie kurį net Lietuvos architektai mažai ką buvo girdėję? Beje, naujojo muziejaus pagrindimui irgi teikiamas verslo planas, bet apie jį vėliau. O kas tas Guggenheimas?

Guggenheimo muziejaus Vilniuje vizualizacija. Zaha Hadid projektas

Amerikos filantropo Solomono Guggenheimo 1937 m. įsteigtas fondas (jo tikslas propaguoti tik šiuolaikinį meną) jungia penkis muziejus: Niujorke, Venecijoje, Berlyne, Las Vegase ir Bilbao. Šiuo metu dar statomas Abu-Dabyje (JAE). Pirmasis ir paskutinis bendras Ermitažo ir Guggenheimo projektas Las Vegase jau užsidarė, tiksliau bankrutavo. 

Ermitažo direktorius M.Piotrovskis viešai pareiškė, kad visa bendra su Guggenheimu veikla iš Las Vegaso persikelia į Vilnių. Čia Ermitažas rengs šiuolaikinio rusų meno, daugiausia Maskvos ir Peterburgo dailininkų, parodas (tačiau jų Ermitažo rinkiniuose nėra). Guggenheimo atstovas N.Iljinas savo ruožtu patvirtino, kad nuolatinės ekspozijos pagrindu Vilniaus muziejuje taps Jono Meko Vizualiųjų menų centras, litvakų (žydų išeivių iš Lietuvos) meno centras, taip pat prekybos ir pramogų centras su kavinėmis ir restoranais, net sutartis su "Maksima" jau sudaryta. 

Tačiau Ermitažo direktoriaus pavaduotojas perspėjo, kad visa tai "dar tik iniciatyvos. Yra sutartys su Guggenheimu, su Lietuvos Vyriausybe. Projektui realizuoti reikalingi pinigai. Be Lietuvos dalyvavimo toks projektas vargu ar bus realizuotas".

Keturi žinomi Lietuvos architektai pernai rudenį atviru laišku kreipėsi į visuomenę: „Dėl planuojamo statyti Vilniuje Guggengheimo muziejaus". Jame laiško autoriai apgailestauja, kad "visai nebuvo viešos, atviros diskusijos visuomenėje, tarp kultūros žmonių", primena Venecijos pavyzdį, "kad Guggengheimo muziejui nebūtina statyti naujo pastato, o galima panaudoti esamus". Be to, dėl lėšų stygiaus nevykdoma 1000-mečio statinių programa, pvz., liko nepastatyti Vilniaus koncertų rūmai.

Architektų nuomone, "jei pagaliau bus nuspręsta, kad Guggenheimo muziejaus statyba yra svarbiausia šiuo metu tiek Lietuvai, tiek Vilniui, tada turi būti organizuojamas atviras tarptautinis konkursas, kuriame galėtų dalyvauti ne tik Danielis Libeskindas, Maximilianas Fuksas, Zaha Hadid, bet ir kiti pasaulio, jų tarpe ir Lietuvos, architektai". Rusijos žiniasklaidos žiniomis, Valstybinis Ermitažas, Guggenheimo fondas, neįvardyta tarptautinė konsultavimo firma jau tiria būsimojo muziejaus konjunktūrą ir ekonominio poveikio pasekmes, o tarptautinė inžinerijos firma jau ištyrė sklypą ir pateikė techninę visų projektų analizę... 
   
O dabar programos vinis: dar vienas fokusas "milijonų lietus".  "Remiantis dabartine galimybių studija, bendra Guggenheimo projekto Vilniuje kaina siektų 120 mln. JAV dolerių. Planuojama, kad muziejus kasmet pritrauktų apie 400 tūkst. lankytojų, iš jų apie 270 tūkst. užsieniečių, kurie Lietuvoje kiekvienais metais paliktų apie 170 mln. litų. Taip pat tikimasi sukurti iki 900 darbo vietų. Mokesčių lėšomis į valstybės ir savivaldybės biudžetą kasmet turėtų grįžti apie 30 mln. litų".

Tenka tik stebėtis tokiais kukliais norais. Juk Valdovų rūmai planuoja pritraukti 1,8 mln., o Guggenheimas tik 400 tūkst. Bet jei tie 400 tūkstančių lankytojų turės palikti 170 mln. litų, tuomet bilietas į Guggenheimo stebuklą kainuos 425 litus. Ar daug atsiras tokių lankytojų milijonierių?  Įdomiausia, kad sostinės savivaldybės administracijos direktorius G.Paluckas šių ar kitokių skaičių užburtas teigia įsitikinęs, kad  per 8-9 metus šis projektas tikrai atsipirktų.

Pagaliau paskutinė detalė. Jei kokiu nors stebuklu projektas "Hermitage/Guggenheim Vilnius", būtų įgyvendinamas, ar tikrai ta bene vienintelė žalioji sostinės oazė Neries dešiniajame krante būtų tinkamiausia statybos vieta? Kodėl ne dešinėje Konstitucijos prospekto pusėje, nugriaunant dvidešimt ar trisdešimt Šnipiškių lūšnų ir lauko tualetų, iškuopiant šiukšlių kalnus? Ne, atsako sostinės valdžia, tos lūšnos yra architektūros paminklai, jų griauti nevalia, o žaliųjų plotų statyboms dar šiek tiek liko. Beje, Bilbao mieste, kurį pavyzdžiu primygtinai teikia Guggenheimo reklamuotojai, lūšnų seniai jau neliko... 

Anatolijus Lapinskas

www.asa.lt

 

Neurolingvistinio programavimo specialistas V.Jankauskas įsitikinęs – visuomenė galėtų sėkmingai gyvuoti ir be valdžios. Gali būti, kad po šių Seimo rinkimų, užgriuvus ekonomikos krizei, žmonės tą ir supras – savo laimę gali rasti tik jie patys. „Labai gerai, kad mus ištiko ekonomikos krizė“, – V.Jankauskas neabejoja, kad kiekvienas minusas turi savo pliusą. „Idiote, kokius absurdus čia kalbi, tokie kaip tu ir kelia netvarką“, – tokie buvo kelių policininko žodžiai Vidui Jankauskui, kai šis pradėjo aiškinti, jog miestas taptų saugesnis, jei jame nebūtų kelio ženklų. Tačiau prieš pusantrų metų išgirdęs, kad penki Vakarų Europos miestai nusprendė apsieiti be ribojančių ženklų, V. Jankauskas buvo tikras, kad žmonės ten puikiai tvarkysis.

       

– Žmonės vis labiau nepasitiki politikais. Ir kyla klausimas – kam šiuolaikiniame pasaulyje reikalinga valdžia. Ką, Jūsų manymu, valdžia turėtų daryti?

       

 – Čia sunkus klausimas. Neseniai per BBC girdėjau, kad Miltono Friedmano, liberalių pažiūrų įtakingo ekonomisto, Nobelio premijos laureato, anūkas kuria naują valstybę, kuri vadinsis „Newtopia“ ir įsikurs laive, kuriame negalios jokių valstybių įstatymai.

Man patinka Patri Friedmano mintys. Jis teigia, kad valdžios šių dienų valstybėse kuria itin sunkiai įveikiamus „įėjimo barjerus“, panašiai kaip monopolistai rinkose. Tad tikra savivalda tampa neįmanoma – mums vadovauja tie, kurie buvimą valdžioje laiko prestižiniu ir gerai apmokamu darbu. Taip neturi būti. Valdžia yra tarnyba, ir dar prie Lao Tzu Kinijoje valdovai buvo raginami būti kuklūs ir nematomi visuomenės tarnai.

        Tačiau šiandien ir be P. Friedmano idėjų turime daug pavyzdžių, kai „savivalda“ tampa ne tik šiaip sau žodžiu, o veiksminga sistema. Europoje yra miestų, kurie atsisakė ribojančių ir draudžiančių kelio ženklų, šviesoforų, netgi panaikino šaligatvius – ir buvo pastebėta, jog tie miestai tapo saugesni. Žmonės ėmė atsakingiau elgtis ir sumažėjo avarijų.

        Pasaulis kinta – prieš šimtą metų turėdavai patikėti savo santaupas investuotojams ir bankininkams, kurie viską už tave sutvarkys. Šiandien, jei turi smegenų, gali pats rinktis, kur nori investuoti ar kokią paskolą nori pasiimti.

       

            – Bet ar žmonės yra tokie protingi, kad patys gebėtų be valdžios tvarkytis?

       

– Mes esame įpratę prie draudimų ir sunkiai suvokiame, kokias galimybes atveria kitokia struktūra. Valdžia pas mus tebėra iš senovės likęs konstruktas, kurią mes, paprasti žmonės, toleruojame. Dėl to ir turime stebėti cirką, kaip politikai net meninius filmus kuria.

        Valdžia turėtų siekti, kad žmonės taptų inteligentiški plačiąja prasme, suvoktų plačiau ir būtų savarankiški. Tačiau visos mūsų valdžios tik žodžiais „nori“, kad žmonės pasitikėtų savimi. Jie elgiasi panašiai kaip komercinės televizijos – pataikauja bukiausiai, reptiliškai mūsų daliai.

        Kiekvienas iš mūsų turime žemų polinkių – tokios reptilijos smegenis. Yra populiarus pasakymas, kad rinkėjai yra kaip grybai – juos reikia laikyti tamsoje ir tręšti mėšlu. Tas požiūris viską persmelkęs.

        Turiu tokį paranojišką įtarimą, kad dabar į politiką daugiausia eina psichopatai. Tie žmonės trūks plyš padarys viską, kad jie gerai atrodytų ar net blogai atrodytų, jei jiems tai bus naudinga. Iš tų politikų, su kuriais teko kalbėtis, tik kokiam dešimtadaliui rūpi aukšti idealai. Kiti yra ligoniai, kuriuos derėtų gydyti. Jie trokšta pripažinimo, gauti didžiulę svarbos dozę, nes jaučiasi nesvarbūs. Gal taip yra, nes vaikystėje juos skriaudė – bet apie tai turėtų jau psichoanalitikai kalbėti.

       

 – Dabar baugina ekonomikos krizė. Valdžios reikšmė krizės akivaizdoje ne tokia jau ir menka.<